Ieškoti
  • lgrudulaite

Kitoje tvoros pusėje -refleksijos apie migraciją ir prieglobstį

Šiuo metu baigiu doktorantūros darbą apie darbuotojų mokymąsį dirbant su prieglobstį gavusiais užsieniečiais ir pati jau apie 5 metus dirbu šioje srityje ir beveik kasdien tiesiogiai bendrauju su prieglobstį gavusiais užsieniečiais ir prieglobsčio prašytojais. Šiais metais padėjau įsteigti naują organizaciją " Pabėgėlių Taryba", kur prieglobstį gavę užsieniečiai tapo mano kolegomis. Per savo praktikos metus nepamenu panašaus susidomėjimo migrantų, kertančių Lietuvos sieną tema, ir tokio neigiamo diskurso šių migrantų atžvilgiu, nors nuolat būdavo migrantų, kurie tokiu būdu kirsdavo Lietuvos-Baltarusijos sieną, tiesa, mažesniais skaičiais.

Pamenu 2015 metais išaugus prieglobsčio prašytojų skaičiams Europoje ir Lietuvai įsipareigojus dalyvauti perkėlimo programoje ši tema staiga tapo aktuali ir Lietuvos žiniasklaidoje ir taip pat buvo auginama gyventojų baimė ir pasipriešinimas, tačiau atvykus realiems žmonėms ši baimė ir susidomėjimas pamažu atslūgo.

Baimė ir stereotipai prieš pradedant dirbti šį darbą, atsispindi ir daugelio nevyriausybinės organizacijos darbuotojų pasakojimuose, kurie pasirinko tiesioginį darbą su prieglobsčio prašytojais ir gavėjais. Jie taip pat dažnai prisipažįsta, kad turėjo neigiamų nuostatų, baimių, nors galima daryti prielaidą, kad daugelis šį darbą pradedančių dirbti žmonių yra atviresni, labiau motyvuoti pažinti skirtingus žmones nei vidutinis lietuvis, tačiau homegeniškos valstybės patirtis, tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaida, vyraujantis politiniai diskursai ir nuomonės neišvengiamai veikia net ir tuos žmones, kurie pasirenka šį darbą, o jau nekalbant apie kitus Lietuvos gyventojus, kurie dažniausiai savo gyvenime nėra sutikę nei vieno prieglobsčio prašančio ar jį gavusio žmogaus Lietuvoje.

Kas įdomu, kad žmonės pradėję dirbti šį darbą dažnai keičia savo nuostatas, dažnai jų įsivaizdavimai pasikeičia sutikus realius žmones, gavusius prieglobstį Lietuvoje, jie tampa empatiškesni, daugiau sužino apie kitų kraštų istorijas, politiką, tradicijas, sužino apie žmonių asmenines istorijas, lūkesčius, įgūdžius, svajones. Lydint žmones į įvairias institucijas, jie taip pat dažnai susiduria, kad barjerai įtraukčiai ir integracijai dažnai slypi ne vien žmonių motyvacijoje, bet ir mūsų visuomenės nuostatuose, gyventojų bendravime su užsieniečiais, taip pat darbuotojai dažnai pripažįsta, kad gali daug išmokti iš žmonių iš skirtingų kultūrų. Be skirtumų darbuotojai atranda ir daug bendrystės, ir panašumų. "Pabėgėlis", "prieglobsčio prašytojas", "sieną kirtęs migrantas" tuomet tampa ne abstrakčiomis kategorijomis, bet yra matomi už šių kategorijų slypintys konkretūs žmonės, jų istorijos, dramos, džiaugsmai ir iššūkiai.

Nenoriu idealizuoti nei prieglobsčio prašančių, nei gavusių žmonių. Kaip ir visur būna visko, žmonės yra skirtingi, kaip ir jų motyvai kertant sieną gali būti įvairiausi ar elgesys priimančioje šalyje, todėl svarbu laikytis vyraujančių teisės aktų, atidžiai nagrinėti prieglobsčio prašymus, atlikti saugumo patikras, tačiau mane glumina Lietuvoje vyraujančios išankstinės nuostatos suformuotos apie šiuos migrantus, neatsižvelgus į konkrečias žmonių aplinkybes, neišgirdus ir neišnagrinėjus jų istorijų, nesiremiant faktais, o tai, kad žmonėms nesuteikiamas prieglobstis taip pat dar nereiškia, kad žmonės pasitraukia ne dėl itin sudėtingų aplinkybių jų šalyse, kurios juos privertė migruoti sudėtingomis sąlygomis. Net ir grąžinant žmones namo svarbu būti suprantingiems įvairioms aplinkybėms, kurios verčia šiuos žmones taip rizikingai migruoti.

Manau naujai priimti teisiniai apribojimai, kurie smarkiai apriboja šių žmonių bazines teises, galimybes sprendimus apskųsti, taip pat atspindi šias įsišaknijusęs neigiamas nuostatas. Tai kam ir kada, ir kaip suteikiamas prieglobstis ar kita forma humanitarinės apsaugos, atveriami legalūs būdai atvykti ir gyventi šalyje yra politinis, teisinis ir sudėtingas procesas. Tai gali remtis ir politinėmis, kultūrinėmis šalies preferencijomis pvz Ukrainiečių, Baltarusių atvejais. Kitas klausimas, ar įmanoma šiuos sprendimus priimti greitai ir kokia yra sprendimų priėmėjų kompetencija ir žmogiški resursai, nes šis procesas reikalauja daug žinių, kompetencijos ir informacijos apie kilmės šalis. Vien atidžiai išnagrinėti EOSO pateikiamus naujausius duomenis apie Iraką ir aplinkybes dėl kurių gali būti suteikiamas prieglobstis užtrunka laiko (https://easo.europa.eu/country-guidance-iraq-2021), o kiekvienas prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į kiekvienos šalies ir individualaus žmogaus aplinkybes.

Ar galime teigti, kad Irakas yra saugesnė šalis nei Ukraina ir Baltarusija, turbūt ne, bet gyventojų nuostatos, vertinimas, galimybės įsitvirtinti mūsų šalyje smarkiai skiriasi. Taip, galbūt intensyvaus karo Irake jau nevyksta ir konfliktai dažniausiai šalies viduje, tačiau išlieka daug kitų grėsmių, radikalių grupuočių atakos, tam tikrų mažųmų persekiojimas, žiauriai sutramdomi protestai, apribojama žodžio laisvė, taip pat ypač pažeista sveikatos sistema, ypač pažeidžiama Covid akivaizdoje, didelės ekonominės problemos, sutrikusi švietimo sistema, todėl vargu ar Iraką galima vadinti saugia šalimi, galbūt tik kiek saugesne nei per karą Irake. Taip pat apie ką dažnai subtiliai nutylima, kad JAV ir NATO inicijuotas karas taip pat smarkiai prisidėjo prie to, kad ši šalis tapo viena iš pasaulio lyderių jos gyventojams ieškant prieglobsčio svetur, o šalies saugumo padėtis tebėra labai trapi. Skaitant įvairius saugumo gidus ir rekomendacijas keliautojams į Iraką griežtai rekomenduojame nevykti dėl įtemptos saugumo padėties, pagrobimų, terorizmo pavojaus ir prastos sveikatos sistemos. Su panašiomis problemomis susiduriama ir Afrikos šalyse iš kurių atvyksta migrantai, todėl tikrai stebina, kai Lietuvos politikai šalis iš kurių migrantai atvyksta vadinama saugiomis šalimis. Neteigiu, kad privalome visiems suteikti prieglobstį, tačiau svarbu nemanipuliuoti žodžiais ir nekurstyti neapykantos migruojančių žmonių atžvilgiu.

Jau kurį laiką Lietuvoje mes gyvename tikrai saugiomis sąlygomis, bet kažkodėl garsėjame kaip emigrantų šalis ir dažnai suprantame emigraciją kaip mums priklausančią teisę siekti geresnio gyvenimo. Žinoma, migracijoje galima įžvelgti ir daug ekonominių priežasčių, tačiau būtų neteisinga visą migraciją iš Lietuvos vadinti vien ekonomine. Pati beveik septynis metus praleidusi kitose EU šalyse negalėčiau savo migracijos priežasčių įvardinti kaip ekonominėmis, todėl manau terminas "ekonominis migrantas" yra per siauras apibrėžti ir sudėtingas, įvairiapusiškas kitų žmonių patirtis, nes jie migruoja dėl daug skirtingų aplinkybių ir skirtingų lūkesčių- tai ir noras turėti daugiau galimybių, geresnio švietimo, geresnės sveikatos apsaugos, susijungti su Europoje jau gyvenančiais artimaisiais, daugiau žodžio ir politinės laisvės, didesnės tolerancijos ir kt. Kodėl būdami migruojanti tauta taip atkakliai teisiame kitus migruojančius žmones ir susiauriname jų motyvus vien tik iki ekonominių? Ir kodėl mums dažnai atrodo, kad prieglobstį gavę užsieniečiai turi neturėti jokių ekonominių, materialinių poreikių, noro mokytis, studijuoti, tobulėti, vystyti savo karjeras, siekti vaikų ateities?

Kitas dažnas argumentas viešajame diskurse, kad ši migracija yra nelegali, todėl privalome būti griežti. Dėl nelegalumo būtų galima ginčytis, nes žmonės bent kolkas turi legalią teisę kirtę sieną ar rie jos prašytis prieglobsčio ir Europos teisė neapibrėžta tokios migracijos kaip nelegalios. Ar šių teisės aktų laikomasi, čia jau kitas klausimas. Tiesa, sutinku kad tokia migracija yra didelis iššūkis valstybėms, nes ją sunku reguliuoti ir valdyti, o tai, kad ją sąmoningai skatina Baltarusijos valdžia dar apsunkina padėtį, iškyla didesnių iššūkių siekiant užtikrinti žmonių patikrą, ypač, kai keliaujama be jokių asmens dokumentų ir sudėtingiau skatinti atvykstančių integraciją, jei žmonių tikslo šalis nėra Lietuva, tačiau Lietuvoje jau turime nemažai pavyzdžių, kai žmonės nenorėję likti Lietuvoje ir traukę svetur, praleidę čia daugiau laiko apsiprato, išmoko kalbą, įsidarbino ir sėkmingai dalyvauja šalies gyvenime, o norą pasilikti šalyje ar ne, taip pat veikia ir mūsų nuostatos, ir kaip mes žmones pasitinkame, taip pat žinios apie šalį, nes daugeliui migrantų Lietuva tebėra mažai pažįstama šalis. Jei Lietuvoje ir toliau vyraus toks diskursas, kaip dabar, vargu ar migrantai čia norės pasilikti ir kurti gyvenimą, tai apsunkins ir kitų užsieniečių ypač už ES ribų pritraukimą ir gyvenimą Lietuvoje, kurie atvyksta į Lietuvą kitais būdais- su vizomis dirbti studijuoti susituokę ir pan.

Sutinku, kad tokia migracija, kuri vyksta prie Lietuvos-Baltarusijos sienos yra iššūkis, tačiau egzistuoja kita medalio pusė. Kartais mums sunku pripažinti kokie privilegijuoti esame Europoje, kiek turime galimybių legaliai keliauti ir gyventi kitose šalyje vien dėl gimimo tam tikroje geografinėje zonoje, konkrečioje šalyje ir kokie sudėtingi biurokratiniai, finansiniai barjerai yra patiriami gali būti patiriami kitų žmonių siekiant patekti į Europos šalis ar prašant prieglobsčio Europoje. Daugelis žmonių daug mieliau kirstų sienas legaliai, jei tokios galimybės jiems būtų suteikiamos ir neapribotos mažai grupei priviligijuotų, dažnai turtingų žmonių, o sunkėjant sienos kirtimo procedūroms, atsiradus barjerams dažnai sudėtingėja ir sienos kirtimo būdai ir didėja žmonių, kurie pasitelkia nusikalstamus būdus organizuoti migraciją, naudojasi pažeidžiamų žmonių padėtimi, siekdami praturtėti ar kitų politinių tikslų. Jūros ar sienos barjerai dažnai neišsprendžia problemos, žmonės vis atranda naujų maršrutų migracijai ir dažnai net rizikuojant savo gyvybėmis siekiant saugesnio ir geresnio gyvenimo svetur.

Stebint tendencijas pasaulyje priverstinė migracija kasmet tik didėja, UNHCR duomenimis net 84.2 milijonai žmonių yra priverstinai palikę namus ir šis skaičius nuolat auga. Prie to prisideda ir klimato kaita. Tiesa, Lietuva ar Europa negali viena spręsti migracijos problemos, tačiau nemanau, kad apsitvėrus didžiule tvora ir atėmus teises iš žmonių gauti pagalbą, prieglobstį mūsų šalyje ar Europoje, sąžiningas ir profesionalias prieglobsčio procedūras galėsime izoliuotis nuo likusio pasaulio, šalių, kur vyksta kariniai konfliktai, badas, galiausiai ir klimato permainų, kurios akivaizdžiai pasiekia ir pačią Lietuvą, diktatūrų, laisvių suvaržymų.

Negalime būti garantuoti, kad patiems kažkada vėl neteks priverstinai trauktis iš savo namų, ypač turint tokius nenuspėjamus kaimynus, atominę prie sienos. Retas iš mano kalbintų užsieniečių, tikėjosi, kad bus priverstas/a trauktis iš savo šalių, nesitikėjo, kad jiems kažkada teks tokia dalia. Jau anksčiau daug lietuvių yra tekę būti pabėgėliais, daugelis savo šeimos medyje turi tokių žmonių ir galime būti dėkingi, kad jie buvo priimti ir rado prieglobstį svetur. Be to neturėtume daug išeivijos šviesulių, kurie padėjo atgauti nepriklausomybę, tapo prezidentais, kūrė paramos fondus, prisidėjo prie šalies atkūrimo ir gerovės. Nors ir JAV žmonės baiminosi atvykstančių europiečių, jie atrodė jiems grėsmingi ir JAV kartais apgręždavo atgal pabėgėlių laivus, nenorėdavo priimti net iš Europos bėgančių žydų, kas žvelgiant iš istorinės perspektyvos dabar atrodo neteisinga, tačiau galiausiai daugybė žmonių ten buvo priimti ir atrado naujus namus ir reikšmingai prisidėjo prie šios šalies gerovės.

Turime taip pat nepamiršti, kad Europa vis sensta, mažėja gimstančių vaikų skaičius, trūksta darbo jėgos, todėl migracija iš svetur tuoj taps ne mūsų pasirinkimas, bet būtinybė Europai, o ir pati Vokietija priimdama tiek daug pabėgėlių rėmėsi ne vien etiniais, bet ir pragmatiškais sumetimais. Dabar dažniausiai problemą Europoje stengiamės spręsti sutarimais su trečiosiomis šalimis, kurios priglaudžia milijonus pabėgėlių tokių kaip Turkija, Libija ir kt, ar investuojant į žmonių grąžinimą į kilmės šalis, tačiau ironiškai atlikti tyrimai atskleidžia, kad didelė dalis gražintų žmonių vėl bando trauktis iš savo šalies. Įdomus faktas ir tai, kad tokios šalys kaip Turkija laimi, priėmusi didelį skaičių pabėgėlių iš Sirijos, jau gauna ekonominę grąžą, smarkiai kylančią ekonomiką, daug papildomos jaunos darbo jėgos, EU paramą ir visus svertus prieš Europos Sąjungą, nes bet kada gali mums pagrasinti, kaip jau ir darė, kad atvers vartus migracijai, kurios mes taip be proto bijome.

Taip, sutinku migracijos ir prieglobsčio temos yra labai sudėtingos, kartais skaldančios, kartais bauginančios, bet migracija egzistavo nuo žmonijos pradžios ir yra svarbus žmonių išgyvenimo ir prisitaikymo būdas, o griežtos sienų procedūros dar visai nesenas reiškinys, todėl nesmerkime, bet bandykime suprasti ir išgirsti skirtingus žmones, jų motyvus migruoti, nes niekada nežinome ar patys kažkada neatsidursime jų kailyje kitoje vielinės tvoros pusėje prašydami kažkieno pagalbos ir supratimo.


Lina Grudulaitė










190 peržiūrų0 komentarų